Nežinau, iš kur tu atėjai,

Tik jaučiu, kad labai šviesi. –

Patekėjo saulutė vėlai

Dideliam ir baltam debesy.

Tarp raudonų bruknių, paparčių –

Ant voratinklio  – šaltos rasos

Suliepsnojo vaivorykštės uogom. –

Kažkas puslapį naują atverčia –

Tokį skaidrų nuo ryto kvėpavimo,

Nuo atgauto vaikiško juoko…

Iš kur tu atėjai – nemačiau.

Tik jaučiu – su manim esi.

Neišeik. Prisislink arčiau…

Leisk tavęs paklausyt…

                       / J. Degutytė ,,Šviesi akimirka“/