Šalta ir žvarboka ta sausio 21-oji…Tačiau teatrinių žaidimų būrelio „Vaidintukai“   ir kiti mums talkinantys vaikai net sukaitę pluša: kas rengiasi vaidybinius kostiumus, kas padeda mažiesiems, kas krauna į pintinę spektakliui reikalingą „turtą“, kas dar lekia pasirodyti save klasiokams arba pasitikti atėjusius mūsų draugus gimnazistus… Šurmulys – ne be reikalo. 

         Važiuojame į Šiaulių miesto savivaldybės globos namų padalinį – Savarankiško gyvenimo namus, kurie įsikūrę Rėkyvoje. O čia jau mūsų laukia šių namų gyventojai: močiutės ir seneliukai, tetutės ir dėdukai bei juos prižiūrintys darbuotojai.

      Mokinių dovana – spektaklis „Kai pražys Šaltapusnė“ pradžiugino žiūrovus. Jie  nuoširdžiai dėkojo vaikams, plojo ir plojo, kvietė atvažiuoti dar ir dar. Mažytė patalpa šiek tiek trikdė „artistus“, bet gal ir todėl čia dar labiau jautėsi nuoširdus, betarpiškas, šiltas beveik visų žmogaus amžiaus tarpsnių – garbių senjorų, brandos sulaukusiųjų, jaunimo ir vaikų pabuvimas drauge.Renginio vedantieji Rimantė ir Dovydas, mokytoja Kristina, „Vaidintukai“, mūsų nuolatinės talkininkės mokytojos Birutė ir Vaida, visi visi garsiai linkėjome Savarankiško gyvenimo namų gyventojams sveikatos, džiaugsmo ir sėkmės.Jie pritarė linkėjimams ir patikino, kad iš tiesų – didžiausias gyvenimo turtas yra sveikata.

              Kad ir žiema, kad ir speigas, bet mūsų sielas sušildė galimybė padovanoti seneliams saujelę džiaugsmo, gal būt priminti jų mokyklinius metus ar jaunystę…

         O sušalti nebuvo kada: mus šiltai,  patogiai ir kantriai pavėžino mūsų šaunieji vairuotojai Virginijus ir Vladimiras.